Vaikų tarpusavio konfliktai. Ar kištis tėvams ir kaip?

Solutions-Sibling-Fighting

Taika tarp vaikų. Ką tai reiškia?

  • Kad tarp vaikų niekada nebūna konfliktų?
  • Ar kad vaikai nuo mažų dienų išmoksta spręsti konfliktus konstruktyviai?

Dar Piaget teigė, kad vaikai mokosi moralumo susidurdami su nesutampančiais savo ir kito žmogaus poreikiais bei norais. Tad tam tikras konfliktų kiekis ne tik kad yra normalus, bet ir naudingas mūsų vaikams. Tiesą sakant, jeigu taika tarp vaikų reiškia tai, kad vienas kuris nors ar net abu vaikai nutyli apie savo poreikius, „nuryja“ savo nusivylimą ir nepasitenkinimą, kad būtų patenkintas brolis, sesuo ar tėvai, tai nėra naudinga nei vienam vaikui.

Dažnai vaikams sakome: „Žaiskit gražiai“, „Nesipykit“. Jeigu taip darome nuolat, jau nuo mažų dienų vaikams siunčiame neteisingą žinutę. Tokiais pasakymais mes lyg parodome savo vaikams, kad mums yra svarbiau tai, kaip jie elgiasi, nei taip, kaip jie jaučiasi.

Taika tai sėkmingas konflikto sprendimas ir tai nėra tiesiog tėvų pasiūlymo, kaip išspręsti problemą ar kaip pasidalinti kažkokiu daiktu, priėmimas. Tam, kad vaikai išmoktų tinkamai spręsti konfliktą, jie turi susidurti su konfliktu ir rasti būdą jį patys išspręsti:

  1. suprasdami ir išreikšdami savo poreikius (kiekvienas vaikas turi turėti balsą, o ne visuomet nusileisti);
  2. išklausydami ir bandydami suprasti kitą, jo jausmus, norus, poreikius;
  3. matydami kelis sprendimo būdus, strategijas ir
  4. išspręsdami problemą taip, kad nereikėtų nei pačiam nusivilti, nei nuvilti kito (win-win situacija).

Šie išvardinti punktai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip tikra aukštoji matematika. Ir taip, dažnas suaugęs juos pirmiausia turėtų išmokti taikyti pats, kad galėtų to mokyti vaikus. Bet jeigu norime, kad vaikai konstruktyviai spręstų konfliktus patys, be mūsų pagalbos, kad išmoktų atsižvelgti į savo ir kitų žmonių jausmus bei poreikius, o svarbiausia – kad neliktų nuoskaudų vienas kito atžvilgiu ir nepakenktų vaikų tarpusavio santykiams ateityje, to juos turime mokyti mes, tėvai. Savaime vaikai šių konfliktų sprendimo įgūdžių neįsisavins.

Konfliktai yra neišvengiama gyvenimo dalis suaugusiųjų santykiuose, tad ką jau kalbėti apie vaikus. Tačiau reikia suprasti, kad kas iš tikro naudinga vaikams, tai ne konfliktas pats savaime, o praktika, kurią jis suteikia, kai konfliktas išsprendžiamas taip, kad būtų suderinti abiejų pusių poreikiai.

 

Kodėl reikia kištis į vaikų konfliktus?

Anksčiau daugelis pozityvaus auklėjimo šalininkų teigė, kad kadangi dažnai vaikai susipeša tam, kad gautų tėvų dėmesį, geriau būtų, kad tėvai kuo mažiau kištųsi ir kreiptų dėmesį į vaikų konfliktus.

Bet pagalvokime, kas nutinka, kai maži vaikai, dar neturėdami jokių konstruktyvių konfliktų sprendimo įgūdžių, paliekami juos išsispręsti patys?

Atsakymas paprastas – dažniausiai nugali stipresnis – stipresnis jėga, kuris garsiau šaukia, garsiau verkia ar yra apsukresnis. Sakote teisinga? Bet juk gyvename ne džiunglėse, kur tikrai kiekvienas savaip kovoja už išlikimą ir išlieka stipriausi – gyvename tarp žmonių.

Iš kitos pusės, galima suprasti rekomendacijas nesikišti į vaikų konfliktus todėl, kad tėvai savo dalyvavimu dažnai situaciją tik pablogina. Turbūt esate girdėję ar patys naudoję tokius konfliktų sprendimo būdus:

  • „Neatiminėk žaisliuko iš sesės. Tuoj pat atiduok jai atgal!“
  • „Turi dalintis žaislais, duok dabar mergaitei pažaisti!“
  • „Tu vyresnė, na nusileisk jai, kad nepradėtų verkti.“
  • „Žaiskit gražiai!“
  • „Nustokit peštis arba abu eisit į savo kambarius!“

Galbūt tai ir atrodo greiti sprendimų variantai, tačiau čia slypi keletas pavojų:

  1. Primesdami vaikams savo sprendimą, mes nemokome jų nieko – nei išsakyti savo jausmus ir norus, nei priimti ir suprasti kitą.
  2. Kita blogybė – kad mes tokiu būdu esame vieno iš vaikų pusėje. Tėvų buvimas kurioje nors pusėje ypatingai blogai veikia vaikų santykius ir požiūrį į vienas kitą, sustiprina konkurenciją, norą atsikeršyti, pamokyti brolį ar sesę.

Svarbu tai, kad būti vieno iš vaikų pusėje nėra gerai, net jeigu mes esame tikri, kuris kaltas ar kuris pradėjo kivirčą. Galbūt mes kažko nepastebėjome, o galbūt konfliktas prasidėjo gerokai anksčiau ir mes nematėme?

Nereikia dalyvauti absoliučiai visuose vaikų konfliktuose ir nereikia pulti įsikišti konfliktui tik prasidėjus. Kitaip – kaip vaikai to išmoks, jeigu neleisime jiems praktikuotis? Dažnai galima palaukti, leisti patiems pabandyti išsispręsti. Kai problema nėra didelė, vaikai dažnai patys randa puikių kūrybiškų sprendimų.

Tačiau konfliktui įsisiautėjus, ypatingai pradžioje, kol vaikai dar neturi jokių įgūdžių, turime įsiterpti ir mokyti vaikus, kaip išsakyti savo norus ir jausmus, kaip atsižvelgti į kito situaciją, mokyti, kaip rasti abiem tinkamą sprendimą.

 

Padedame vaikams išspręsti konfliktą

Pažiūrėkime į vieną pavyzdį ir aptarkime galimus tėvų elgesio žingsnius.

1 žingsnis

Kad ir kas būtų įvykę, elgiamės ir kalbame ramiai. Mūsų susitvardymas, ramus nusiteikimas, ramus reagavimas, moko to paties vaikus.

2 žingsnis

Apibūdiname tai, ką matome, be jokių kaltinimų:

“Girdžiu triukšmą. Kas nutiko?“

3 žingsnis

Jeigu vaikai šaukia, kalba vienu metu, paprašome kalbėti pirmiausia vieną, po to kitą. Leidžiame kiekvienam išsakyti savo poziciją.

4 žingsnis

Sureaguojame į tai, ką kiekvienas vaikas pasako, atliepiame į kiekvieno jų jausmus:

“Taigi, Jonas sugriovė tavo bokštą ir tu dėl to labai supykai“.

“Tomas, supykęs tave pastūmė. Tu dėl to labai nusiminei“.

Vyresnių vaikų galime paprašyti apibūdinti, kaip mano, kad dabar jaučiasi kitas vaikas:

“Jonai, kaip tu manai, jautėsi Tomas, kai sugriovei jo bokštą?“

“Tomai, kaip manai jautėsi Jonas, kai jį pastūmei?“

Ką duoda šie žingsniai?

  • Kiekvienas vaikas jaučiasi išgirstas.
  • Kiekvienas vaikas supranta, kaip kiekvieno jų veiksmai privedė prie esamos situacijos.
  • Kiekvienas vaikas išgirsta ir supranta kitą pusę, tai padeda vystytis jų empatijai kito vaiko atžvilgiu (padeda suprasti kito vaiko jausmus).

5 žingsnis

Kviečiame vaikus siūlyti galimus sprendimo būdus. Tai galime padaryti keliais būdais:

  • Paklausiant kiekvieno, ką jis galėjo padaryti kitaip, kad nebūtų kilęs konfliktas:

“Jonai, ką tu galėjai padaryti, kad nebūtumėt susipykę su Tomu?“

“Tomai, kaip tu galėjai pasielgti, kad Jonas nebūtų nusiminęs?“

  • Kviečiant pasiūlyti sprendimus ateičiai.

6 žingsnis

Paskatiname vaikus susitaikyti.

“Kaip manot, ką galėtumėt padaryti, kad susitaikytumėt?“

Svarbu: neversti vaikų atsiprašyti vienas kito, jeigu jie nenori. Apie tai – kitame įraše (laukite tęsinio).

Be to: kalbant apie išvardintus žingsnius, jie, žinoma, taikomi šiek tiek skirtingai priklausomai nuo vaikų amžiaus. Čia jau galima pasitelkti savo kūrybiškumą ir pritaikyti šiuos žingsnius taip, kad suprastų ir mažiukai. Bet apie tai, taip pat dar rašysime.

 

Natūralu, kad šių žingsnių nepanaudosime kaskart vaikams susipykus ir to net nereikia. Tačiau bent tam tikrais atvejais pasistengti tikrai verta! Tam, kad mūsų namuose augtų draugai.

Ieva

Dviejų, ir mylinčių viena kitą, ir besipykstančių draugių, mama

 

Reklama

One thought on “Vaikų tarpusavio konfliktai. Ar kištis tėvams ir kaip?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s