Praėjusią savaitę buvau savo 7-mečio sūnaus krepšinio turnyre. Vaikai žaidė vienas rungtynes po kitų, visi buvo labai emocingi ir jau nuvargę. Staiga ant greta manęs esančio suoliuko vienas tėtis atsinešė ir pasisodino stipriai verkiantį savo sūnų. Panašu, kad berniukas stipriai nusivylė dėl pralaimėtų varžybų. Jo verkimas buvo labai stiprus, persimainęs su pykčiu, kuris, atrodė, kilo iš didžiulio nusivylimo ir bejėgystės. Vaikas taip stipriai verkė, kad vietomis atrodė, jog „atsijunginėja“, linksta kojos, vienu metu ištarė „noriu į kažką spirti“.
Stebėdama tą situaciją, stengiausi neįsikišti, tačiau labai norėjosi kažkaip palaikyti tėvus ir berniuką. Viduje pasidžiaugiau, kad tėvai yra šalia, kad neatstumia ir nebara vaiko, nebando sustabdyti jo jausmų. Tėtis jį laikė tvirtai apkabinęs, mama bandė kalbinti, raminti. Staiga berniukas trenkė tėčiui ir abu tėvai pasimetė, tarsi klausdami, ar čia normalu, kaip taisyti tokį elgesį?
Skaityti toliau
Mes - tėvai 